Žvaigždynai
2016 m. gegužės 2 d., pirmadienis
Žvaigždynas
Žvaigždynas
Žvaigždynas – grupė žvaigždžių, tarpusavyje vizualiai susijusių tam tikra konfigūracija. Nors trimatėje kosmoso erdvėje šios žvaigždės gali neturėti ryšio, žiūrint iš Žemės į nakties dangų jas galima sugrupuoti į tam tikras grupes. Senovėje žmonės taip žiūrėdami į dangų kai kurias žvaigždžių grupes/žvaigždynus siejo su tam tikrais simboliais. Dažniausiai tokie simboliai buvo mitiniai personažai arba gyvūnai.
Žvaigždynų sistematikos pradžia buvo Senovės Graikijoje. Hiparcho kataloge minimi 49 žvaigždynai, Klaudijus Ptolemėjus aprašė 48 šiaurinio dangaus žvaigždynus, vėliau tarp jų buvo įterpiami nauji, taip pat sugalvoti pavadinimai pietų pusrutulio žvaigždynams.
Žvaigždynai (ploto mažėjimo tvarka)
Žvaigždė ir jos ypatumai
Žvaigždė
Žvaigždė yra didelės masės šviečianti dujų sfera. Kasdieninėje kalboje žvaigždėmis vadinami visi dangaus kūnai, kurie plika akimi matomi danguje kaip taškeliai. Tai, kad beveik visi nakties danguje matomi šviečiantys taškeliai yra nutolusios žvaigždės yra vienas svarbiausių šiuolaikinės astronomijos atradimų.
Žvaigždės spinduliuoja elektromagnetinius spindulius (tarp jų ir matomą šviesą), elektringąsias daleles ir neutrinus. Žvaigždės matomos kaip taškeliai nakties danguje. Saulė yra išimtis: ji yra taip arti Žemės, kad atrodo kaip diskas ir suteikia dienos šviesą. Žvaigždes tyrinėja žvaigždžių astronomija ir astrofizika.
Daugelio žvaigždžių amžius nuo 1 iki 10 milijardų metų. Kai kurių žvaigždžių amžius siekia 13,7 milijardus metų, t. y. numanomą Visatos amžių.
Pagal dydį žvaigždės labai įvairios – nuo nedidelių neelektroninių žvaigždžių (faktiškai mirusių žvaigždžių) ne didesnių nei miestas iki super didelių, tokių kaip Šiaurės žvaigždė, kurios yra milijonus kartų didesnės nei Saulė. Daug žvaigždžių gravitaciškai yra susijusios su kitomis žvaigždėmis ir sudaro binarines žvaigždes.
Žvaigždės nėra tolygiai pasklidusios Visatoje, o susibūrusios į grupes, vadinamas galaktikomis. Tipiška galaktika susideda iš šimtų milijardų žvaigždžių.
Žvaigždės susidaro molekuliniuose debesyse, dideliuose šiek tiek didesnio tankumo materijos tūriuose. Molekuliniai debesys daugiausiai yra sudaryti iš vandenilio ir helio (apie 23–28 %) bei trupučio sunkesniųjų elementų.
Žvaigždei formuojantis šie debesys traukiasi ir yra pasiekiama tokia būsena, kada besiformuojančios žvaigždės centre susidaro didelis slėgis bei aukšta temperatūra. Pasiekus minėtas sąlygas pradeda vykti branduolinės reakcijos, molekulinis debesis pradeda švytėti. Šį traukimąsį (kitaip vadinamą gravitacinį kolapsą) gali sukelti įvairūs veiksniai: molekulinių debesų tarpusavio susidūrimai, galaktikų susidūrimai, artimi supernovų sprogimai.
Dažniausiai naudojama MK (arba Jorko) spektrinė klasifikacija, įvesta apie 1943-uosius metus. Žvaigždės klasifikuojamos nuo karščiausios iki vėsiausios ir žymimos raidėmis O, B, A, F, G, K, M, kur O klasės žvaigždės karščiausios, o M – vėsiausios.
Kiekviena klasė dar suskaidyta į 10 poklasių, numeruojamų nuo 0 (karščiausi) iki 9 (šalčiausi).
Pavyzdžiui, Saulė klasifikuojama kaip G2V žvaigždė, kur G reiškia spektrinę klasę, 2 – poklasį, o V – šviesio klasė, rodo priklausomybę pagrindinei žvaigždžių sekai HR diagramoje.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)